rytas jurgelis balta upė
Metaforų miestai
Metaforos yra dinamiškos ir tąsios. Judrios ir nenuspėjamos. Upė irgi viena iš jų. Ypač balta. Tokia primintų mielas, sausį dažniausiai užšalusias, nuo vaiko dienų mums žinomas upių tėkmes... Podraug ir sniegą, šaltį, ledynę, kuria pereinama į kitą – vasarą tokiu būdu nepasiekiamą upės pusę. Kitas krantas visada – misterija, paslaptis, nežinomybė. Tik įveikus užšalusią baltą upę patirsime, kuris krantas vertesnis – tas, kuriame esi, kuriame gyveni, ar tas, kuris tau nėra (ar retai esti) pasiekiamas.
Ryto Jurgelio upė – irgi metafora. Tai upė, kurią irgi reikia įveikti. Ar ji užšalusi, nežinau. Ko gero, nežinotų ir autorius. Jam ir nereikia: jis ir upė yra vienis, kuris plukdo mus į asmenines asociacijas, priklausančias vaizdinijai, o ne geografiniam žinojimui. Faktologija sykiais suteikia galių, tačiau ji turi apibrėžtas ribas, kurių nežino balta upė, įvairiomis kryptimis srūvanti langeliais ir ieškanti savo prasmės, savo kelio, neužšąlančių savo ribų. Kvadratėlių metafizikoje upė yra nematoma. Vaizdinis pasakojimas, kurį neša upė, tai kelionė, žadinanti, audrinanti vaizduotę. Žinoma, akimirką galima pamanyti, kad plokštuma, suskirstyta kvadratėliais, primena kalėjimą, uždaras, gal vien tik stalkeriams įveikiamas zonas. Kažkam toji ribojanti plokštuma irgi yra tiesa, kurią anksčiau ar vėliau nublokš galinga upės srovė, turinti savo asmeninę ištarmę. Upė – nenugalima.
Atrodo, kad laikas čia, baltoje upėje, tampa erdve, o visi galiojantys fizikos dėsniai – beverčiais. Man virpuliuojantis Ryto kvadratas regisi kaip humanistinė žinia, siunčiama į kosmosą, kaip meditatyvus hieroglifas, kuriam įskaityti gali prireikti gyvenimo. Todėl baltas, juodas ar spalvotas tas kvadratas, jis neišvengiamai atsiduria baltoje upėje, virsdamas ir abstrakčia filosofine parabole, ir čia pat esančia apčiuopiamybe.
Tuštuma ir begalybė, pradžių pradžia ir neatšaukiamas finalas upeivio Ryto kuriamam virpančiame mikrokosme tampa unikalia vienove, kurią galima ir reikia kūrybingai reflektuoti. Ir gal net pasijusti laimingam. Juk visi ženklai rodo, kad ja, ta balta upe, kada nors praplauks ir balta valtis.
Julius Keleras
