rytas jurgelis balta upė

Balta upė

​

 

Balta upė yra dedikuota tapymo proceso ir laiko tėkmės refleksijoms. „Tapymo proceso“ – nes dar nuo 1995-ųjų metų dailininkas yra ėmęsis tapymo kvadratėliais strategijos. Formaliai tai koreliuoja su Colour Field painting – „spalvoto lauko tapyba“. R. Jurgeliui taip pat yra aktuali gestiškumo, spalvos, plačių plotų, „sulaužytų“ paviršių, struktūrinio konstravimo, iš autonomiškų elementų sudėliotos visumos problematika. Su praėjusio amžiaus abstrakčiuoju ekspresionizmu šią tapybą taip pat sieja neišbaigtumo, tapymo proceso akcentavimo idėjos. Panašiai kaip rytietiškoje dailėje, čia svarbus yra pasyvaus laiko tėkmės fiksavimo momentas. Atskiri kūriniai vizualiai primena budistines mandalas ar bizantiškas ikonas (tai sufleruoja net kvadratiniai formatai), visus tuos artefaktus, kurie bando atverti sąmonės ir pasąmonės langus į Anapusybę. Baltos upės specifiką yra lėmę ne tik dailės istorijos konceptualizavimas, naujas, personalizuotai kitoks požiūris į nefigūrinę, konkrečiąją tapybą – raišką, kurios fragmentiškumas lietuviškosios dailės kontekste yra palikęs esminių spragų, bet ir sąmoningas estetizavimas. Atsispirdama nuo modernizmo patirties, R. Jurgelio spalvoto lauko tapyba yra šiek tiek susimuliuota, žaidybiškai ir imitaciškai pateikta (tiesiog perfrazuojant Magritte‘ą, tartum teigiant ir neigiant vienu metu – „tai yra ir nėra abstrakti tapyba“), tam, kad žiūrovas pradėtų mąstyti – kur prasideda ir baigiasi tapymo procesas, kame slypi pačios tapybos ribos ir ar ji bent akimirkai gali sustabdyti laiką? Pastaruoju metu R. Jurgelis tapybos darbų formatai yra apgalvotai didinami, atskiri struktūriniai elementai dar labiau „užaštrinami“ (kiekvienam iš jų bandant įkrauti dar didesnę vaizdinio suvokimo dozę), o būsimosios parodos numatomos kaip instaliaciniai objektai, suvokėjų auditoriją fiziškai ir emociškai panardinant į Baltą upę ir jos deklaruojamas ištarmes.

Menotyros mokslo daktaras Vidas Poškus