rytas jurgelis balta upė

Balta upė

​

 

Kūryba R. Jurgeliui yra tarsi meditacija: absoliutus nušvitimas neįvyksta iš karto, pirmiausia atsiranda tik mažas spindulėlis, kuris palaipsniui vis plečiasi, suteikdamas vis daugiau laisvės, erdvės ir šviesos. Prie tapybos kūrinių ciklo „Balta upė“ kūrėjas teigia ėjęs daugiau nei 20 metų, kol tiek jo pasąmonėje, tiek kūryboje menkutis šviesos spindulys išsiplėtė iki galingo šviesos ir išsilaisvinimo proveržio, akivaizdžiai regimo šiandieninėje Ryto tapyboje, jo paveikslų plokštumose, kurios stebėtoją panardina į nežemišką gintarišką švytėjimą ir muzikalų pačios tylos virpėjimą, kuomet muzikos garsai, tarsi lietus, pabyra išgrynintais kvadratėliais, kurių kiekvienas atskirai savo lakoniškam koncentrate talpina ištisas jūras prasmių, esmių ir turinių. Ryto paveikslai man yra vieni iš tų, į kuriuos žiūrint, girdi jų skambesį, savo tapymo proceso refleksijomis panašiausią į austrų kompozitoriaus Antono Vėberno muziką. „Baltos upės“ ciklą sunku apibūdinti taikliau nei legendiniu A. Vėberno pamąstymu, pabrėžiančiu kūrybos proceso neaprėpiamumą, jo autonomiškumą santykyje su kūrėju: Mano kūryba niekad nevyksta taip, kaip aš norėčiau, tiktai taip, kaip man nulemta – kaip aš privalau. Laiko tėkmės analize, kontempliatyvia topografine kelione, per minimalizmą vedančia į sakralumo, vidinės švaros akcentavimą tapyboje Rytas primena minimalisto Filipo Glaso muzikines paieškas.

​

Išaugindamas savo tapybą iš tarsi ir griežtų geometrinių formų (kvadrato), konstruodamas ją lyg struktūrinę dėlionę, R. Jurgelis nėra tik sausas struktūralistas. Jis ir fatalistas, tapybos procese leidžiantis savo kūriniui skleistis savarankiškai, tikintis neišvengiama jo lemtimi – vieną dieną nušvisti ir nušviesti viską aplink save. Didelė vaizdinio suvokimo dozė R. Jurgelio tapyboje tenka atskiram kvadratėliui, kuris, viena vertus, egzistuoja tarsi visumos dalis, tačiau, kita vertus, laisvai plūduriuoja toje visumoje, tarsi atskiras ir savarankiškas, kas priartina menininką prie postruktūralistinių ištarmių, atskleidžiančių visuminėje kompozicijoje slypinčius prieštaravimus ir įvairiaprasmiškumą. Grynoji spalvos materija, faktūros įvairovė, netaisyklingai, laisvai suliejanti mentele užteptų dažų plotus veda R. Jurgelio tapybą potapybinės abstrakcijos, spalvos lauko tapybos kryptimi. Kvadratėliai jungiasi į harmoningą, bet logiškai nesutvarkytą piešinį, atskleidžiantį meditatyvųjį Ryto kūrinių pradą, atpalaiduojantį stebėtojo sąmonę, panardinantį į reflektyvią baltos upės tėkmę. Nekonstruodami žvilgsniui atpažįstamų, įvardijamų formų, kvadratėliai srūva pro akis įtaigiai ir poetiškai, kurdami pasąmoninį, logiškai neišreiškiamą pasakojimą stebėtojo viduje. Šiomis poetinėmis abstrakcijomis prabyla menininko vidinė tiesa, kuri, pasak R. Jurgelio ir yra vienintelė turinti teisę brėžti jo mentelės judėjimo trajektoriją. Ramus, meditatyvus potėpis drobės paviršiuje išryškina simbolinę kūrinių plotmę: vaizdą konstruojantys kvadratėliai – vienas seniausių ir stipriausių simbolių, kurio geometrinis kodas ir reliatyvus paprastumas užtikrina jų suvokimą, sąveiką su stebėtoju, simbolinę protėvių pasaulio suvokimo raišką. Neatsitiktinai ir pati upė yra svarbus mitologinis simbolis, šventosios topografijos objektas, ženklinantis praeities ir dabarties jungtį. Juk kiekviena upė atsirado iš pirmapradžio vandenyno ir yra ta amžinoji sąsaja su Pradžių pradžia, su mūsų visų ištakomis. Upės vandenys siejami su apvalymu, tyrumu, skaidrumu. Šis mitopoetinis kontekstas atveria archetipinius sąmonės sluoksnius. R. Jurgelis savo drobėse iš kvadratėlių audžia ištisą Pasaulio audinį, amžinai kintančiose jo formose atskleisdamas nekintančią esmę – nuskaidrinantį baltos upės tekėjimą, tą nuolatinį kismą, kuriame mes esame amžini.

 

1995 m. Rytas Jurgelis tapo  Lietuvos dailininkų sąjungos nariu

2006 m. suteiktas Lietuvos Meno kūrėjo statusas

Nuo 1987 m. rengiamos personalinės parodos Lietuvoje, Švedijoje, Danijoje, Latvijoje.

Dalyvauta  daugiau nei 40 grupinių projektų.

Menotyrininkė Vilma Kilinskienė